Darius Udrys

Ką matau aplink save? Demokratiją

Ateitininkų Kongresas
2003 liepos 12 d.

Labai malonu būti pakviestam su Jumis šia proga pasidalyti savo mintimis. Šį savaitgalį jūs rinksitės naujus vadovus ir tai yra puiki proga pakalbėti apie tai, „ką matome aplink save“ nūdienos pasaulyje, kuo jis labiausiai pasižymi, kokios yra jo dorybės ir kuo jis ydingas.

Jeigu reiktų pasirinkti iš viso, ką šiandien matau aplink save, vieną dalyką, kurį matau ryškiausiai, ir kodėl manau, kad šiandien, jūsų vadovų rinkimų proga, kaip tik dera ir aktualu apie tai prabilti, pasakyčiau, kad vos ne visur, kur bekeliaučiau, matau vis didėjantį žmonių įgalinimą dalyvauti savo šeimų, bendrijų, bendrovių ir valstybių sprendimuose. Tasai vienas dalykas, kurį vos ne visur ryškiausiai matau aplink save – tai galinga srovė, kurią vadiname DEMOKRATIJA.

Rytų Europą ji apsėmė jau prieš daugiau negu dešimtmetį, ir jau subrendo karta – jūs – kurie vargu ar begalite įsivaizduoti, kaip buvo anuomet, kai Lietuvoje demokratijos nebuvo, kai ją valdė niekieno neišrinkta, neteisėtai valdžią pasisavinusi luzerių oligarchija. Panaši banga dar prieš tai apsėmė Lotynų Ameriką, pavargusią nuo karininkų perversmų ir laisvą mintį slopinančių diktatūrų, ir Pietų Aziją, kur korumpuotos autoritarinės valdžios, privilegijuodamos savo statytinius, engė žmonių verslą ir kūrybiškumą.

Panašios kovos vyksta ir šiuo metu kitur pasaulyje – Irane tūkstančiai studentų reikalauja apsišaukėlių dorybės saugotojų musulmonų kunigų teokratijos panaikinimo. Kitos musulmonų diktatūros – o tų diktatūrų musulmonų pasaulyje apstu – irgi ima jausti spaudimą, ypač iš jaunimo, liberalizuoti savo valdžią, tapti demokratiškesnėmis.

Birmoje – dabar vadinamame Myanmare - drąsioji demokratų vadovė Aung San Su Ki eilinį sykį areštuojama, nes ji išdrįsta pasipriešinti šalies karinei chuntai. Meksikoje tik prieš trejus metus pirmąsyk prezidento rinkimus laimėjo ne šalį septynis dešimtmečius valdžiusios Institucinės Revoliucijos Partijos kandidatas, ir praėjusį savaitgalį parlamento rinkimai parodė, jog laipsniškai šioje šalyje įsitvirtina kelios partijos. Hong Konge, kurį Britanija prieš penkerius metus atidavė Kinijos komuninstų žinion, tūkstančiai piketuotojų reiškia nepasitenkinimą Pekino paskirtais pareigūnais, reikalaudami daugiau demokratijos.

Demokratijos banga tokia yra galinga, kad ji skalauja net seniausių ir galingiausių hierarchinių ir, regis, mažiausiai demokratijai palankių organizacijų bei bendrijų krantus. Šeimose laipsniškai nyksta autoritarinio auklėjimo modelis, vis labiau atsižvelgiama į vaikus, kaip pilnaverčius žmones, jų pasitikėjimą savimi, jų jausmus. Nyksta ir visuomenės pakantumas šovinistiškai vyrų elgsenai su moterimis. Bažnyčioje vis labiau pabrėžiamas pasauliečių dalyvavimas, palyginus vyskupų ir popiežiaus atsišaukimus su praėjusiais šimtmečiais; aiškiai matyti, jog pasikeitė jų tonas – atsisakyta imperatoriškų deklaracijų, labiau remiamasi argumentais, mėginimais prikalbinti, žodžiu, atsižvelgiama į žmogaus tikėjimo laisvę ir protą.

Nors Lietuvoje to gal dar nejaučiame taip aiškiai, bet ir čia, kaip pažangiausių pasaulio šalių bendrovėse vis labiau atsižvelgiama ne vien į bendrovės vadovų, bet ir į darbininkų gerovę, taip pat į gerovę visuomenės, kuriai jos turi tarnauti. Kartais tai pasiekiama įstatymais, bet kartais – mano nuomone, geriausiu atveju – tai pasiekiama prikalbinimu, savanoriškai.

Kaip žinote iš savo patirties, kova už demokratiją nepasibaigia išsikovojus teisę balsuoti. Demokratija yra nuolatinis projektas. Ji silpsta ir stiprėja priklausomai nuo to, AR jos dalyviai uoliai dalyvauja jos kūrime ir pažangoje, ar jie atsiriboja nuo dalyvavimo svarbiuose sprendimuose, atsisakydami savo teisės ir atsakomybės dalytis savo mintimis ir tuo gal pagerinti gyvenimą sau ir savo artimiesiems.

Nors demokratijos pažanga įspūdinga, ir negaliu nesidžiaugti kiekvienu jos proveržiu, kiekvienu išsivadavimu nuo apsišaukėlių elito, jaučiu reikalą, kaip politikos mokslininkas, atkreipti jūsų dėmesį į tam tikrą takoskyrą demokratijos kūrimo projekte, ir tam tikrą ydingą demokratijos atmainą, kuri, mano nuomone, kelia grėsmę kitiems žmogiškiems idealams.

Aristotelis – vienas pirmųjų politikos mokslininkų – apibūdino demokratiją taip: demokratija remiasi visų piliečių lygybe. Kita valdžios forma – aristokratija - remiasi priešinga prielaida: kad piliečiai nėra lygūs, kad vieni už kitus yra geresni. Bėda tokia: žmonės nėra nei visais atžvilgiais nelygūs, nei visais atžvilgiais lygūs. Pasak Aristotelio, abi šios valdžios formos yra ydingos: aristokratija ydinga tuo, kad joje neigiama žmonių lygybė, o demokratijos ydingos tuo, kad jose neigiama žmonių nelygybė.

Skamba kaip prieštaravimas, ar ne? Bet prisiminkime ankstesnę prielaidą: žmonės nėra visais atžvilgiais nelygūs, ir jie nėra visais atžvilgiais lygūs. Krikščionys randa panašias pastabas Šventajame Rašte: Paulius savo laiškuose dažnai rašo, kad visi esame Kristaus kūno nariai, bet ne visų vaidmuo vienodas. Ką reikštų ranka be delno, arba liemuo be kojų? Kepenys nenubrėš statybos schemos, rankomis nesuvirškinsi duonos kąsnio, smegenimis nepaspirsi kamuolio . . . . žodžiu, paskirtys skiriasi ir ne visos jos lygios – be rankos galima išgyventi, be plaučių – vargiai.

Sykį senus, pumpuojamus bažnyčios vargonus grojusį vargonininką per pertrauką sutikęs vargonų pumpuotojas vargonininkui pasakė: „šiandien tai grojame gerai, ar ne?“ Išdidus meistras vargonininkas jam atkirto „ką reiškia GROJAME?“ Po pertraukos vargonininkas prisėdo prie vargonų, spaudžia klavišus, bet nėra garso. Nubėgęs už vargonų randa pumpuotoją rūkantį pypkę. „Gerai, grojame, grojame.“

Tokiuose palyginimuose yra visokios tiesos. Visų pirma, yra pagrindo suvokti, jog visi tam tikra prasme esame lygūs, bet kitomis – nesame. Viena vertus, pumpuotojas ir vargonininkas abu lygūs, nes vienas negali groti be kito. Bet tuo pat metu jie vis dėlto yra nelygūs, nes gerą vargonininką rasti daug sunkiau, negu pumpuotoją.

Krikščioniškoji lygybės samprata yra dar platesnė, negu šiuose palyginimuose, nes krikščionybėje žmogaus lygybė nepriklauso nuo naudos, kurią jis duoda visuomenei. Jo lygybė glūdi jo vertėje Dievo akyse, ir dėl to krikščionys taip puoselėja vadinamąją gyvybės kultūrą, kovojančią su polinkiu nuvertinti žmones, kurie visuomenei galbūt mažai naudingi.

Kita vertus, krikščionybė pripažįsta, jog nesame lygūs visais atžvilgiais. Kristaus palyginimas apie skirtingai apdovanotus tarnus dar ir netgi yra pamoka, kaip savo gabumus turime vystyti. Mato evangelijoje Jėzus pasakoja apie tris tarnus, kuriem šeimininkas išvykdamas paliko pinigų. Vienam šeimininkas davė penkis, kitam du, trečiam vieną, kiekvienam pagal jo sugebėjimus, rašo evangelistas. Tarnas, kuris gavo penkis, juos investavo ir uždirbo dar penkis, panašiai pasielgė ir antrasis, gavęs du, iš jų uždirbo dar du. Tačiau trečiasis savo pinigą pakasė ir jo neinvestavo, nieko neuždirbo. Grįžęs šeimininkas pasveikino pirmuosius du tarnus ir pažadėjo jiems pavesti dar daugiau atsakomybės. Bet trečiąjį šeimininkas išbara, pasmerkia jo aptingimą – kad šis patingėjo net pinigą nunešti į banką - atima iš jo tą pinigą ir išmeta iš savo dvaro.

Yra vienokia demokratijos atmaina, kurios šalininkai sakytų, kad šeimininkas pasielgė neteisingai. Visų pirma, šeimininkas diskriminavo duodamas vienam daugiau negu kitam. Juk visi žmonės esą lygūs! Visi turėtų gauti tiek pat, nesvarbu, kokie jų sugebėjimai. Yra demokratijos atmaina, kurios šalininkai neigia kiekvieną nelygybę, kurie reikalauja ne tik vienodų šansų, bet ir vienodo rezultato, kurie vienodai traktuotų vaiką, kuris turi gabumą smuikuoti, ir vaiką, kuris neturi klausos.

Tokia primityvi, ydinga, viską niveliuojanti demokratiškumo samprata, deja, dažnai lydi politinį šalies demokratėjimą ir kelia grėsmę kitiems mūsų idealams.

Niveliavimas kelia grėsmę darbštumui ir verslumui, pvz., kai niveliuotojai ima reikalauti turto perskirstymo, kuris skatina ne tokį apdairų savo sugebėjimų vystymą ir investavimą, kokį išaukštino Jėzus, o veikiau aptingimą – tiek fizinį, tiek protinį – atleidžiantį nuo atsakomybės už save ir savo įnašą į visuomenės gerovę, ir visuomenės išteklių švaistymą. Reikalaujama nuolaidų ištisų ūkio sektorių nariams, kurių didelė dalis atsisako taikytis prie savo bendrapiliečių poreikių, reikalaudami kaip tik atvirkščiai, kad jiems būtų atlyginta už nereikalingą gamybą.

Niveliavimas kelia grėsmę mokslui ir kūrybai - mokyklose, kurių daugumoje ir šiaip dar veikia atgyvenusi, nelanksti, pramoninės ir biurokratinės visuomenės principais sukurta švietimo tvarka, mokiniai rūšiuojami ne pagal sugebėjimus, bet veikiau paprasčiausiai pagal amžių, į dideles grupes, kuriose neįmanoma atsižvelgti į jų asmeniškus sugebėjimus ir kuriose jie per dažnai verčiami prisitaikyti prie žemiausio bendrojo vardiklio.

Niveliavimas kelia grėsmę ir katalikų tikėjimui, kuris, nepaisant didesnio Bažnyčios atsižvelgimo į pasauliečių nuomones, vis dėlto remiasi dvasiniu Bažnyčios, kaip mokytojos autoritetu. Tas jos autoritetas turi padėti mums tobulėti. Tačiau vietoje to dažnai pasigirsta reikalavimų sumenkinti krikščioniškus idealus – sulyginti juos su vidutiniškumu – galbūt tam, kad juos būtų lengviau pasiekti.

Niveliavimas kelia grėsmę ir pačiai demokratijai – kraštutiniai niveliuotojai ima aiškinti, jog liberalioji, vakarietiška demokratija, gerbianti žmogaus teises ir laisvę vystyti savo sugebėjimus, siekti kilnumo ir dorybės laisvėje, niekuo nepranašesnė už, pavyzdžiui, autoritarines talibaniškas teokratijas. Panašiai kadaise buvo aiškinama, jog nesama pagrindo smerkti ir komunistinių „liaudies demokratijų.“ Šiandien tie, kurie taip kalbėjo norėtų, kad mes apie tai pamirštumėme. Kaip nugalėtojai iš didžiadvasiškumo galime jiems už tai atleisti, bet vardan civilizacijos ateities turime nepamiršti, kad ją nuo komunizmo apgynė ne niveliuotojai, o tie, kurie gal ir naiviai, bet šventai tikėjo, kad komunizmas ir demokratija nebuvo lygūs, kurie, nepaisydami sofistikuotų akademikų-niveliuotojų išvedžiojimų ir paniekos, išdrįso Tarybų Sąjungą pavadinti „blogio imperija.“

Šiandien niveliuotojai reikalauja, kad šalys, kurios, nors ir netobulos, savo galia pasaulyje yra daug gero padariusios, ir kurios ne be pagrindo buvo pasirengusios tą galią panaudoti kovai su pavojumi ir neteisybe, nusižemintų valiai valstybių, kurių atsidavimas teisingumui abejotinas, vien dėl to, kad jos atsitiktinai atsidūrė pozicijoje tarptautinėse institucijose, iš kurių galima tai kovai trukdyti.

Galbūt blogiausia – blogiau negu visa tai: niveliavimas kelia grėsmę mūsų charakteriui, nes pratina mus perdaug nesistengti, nesiekti kilnumo, pasitenkinti vidutiniškumu ir patogumu, netgi tai idealizuoti.

„Svieto niveliavimas,“ galų gale, baigiasi ne demokratija, o vidutiniškumo tironija, kurioje iš kilnumo šaipomasi, kur mėginama iškilesnes asmenybes pažeminti, sulyginti su vidurkiu, kurioje niokojami ir eikvojami žmonių sugebėjimai tiek asmenų, tiek visuomenės nenaudai.

Ekonomine prasme, „svieto niveliavimas“ baigiasi ne vienodu visų praturtėjimu, o vienodu visų nuskurdinimu. Lygybė gal ir pasiekiama, bet jos kaina yra didesnis skurdas. Čia verta prisiminti pavyzdį iš devynioliktojo šimtmečio, kai darbininkų gretose ypač plito socialistinės pažiūros. Vieno didiko tarnas kiekvieną savaitę vaikščiojo į socialistų mitingus. Didikas, būdamas pakantus žmogus, neprieštaraudavo, nes tarnas uoliai vykdė savo pareigas. Kažkuriuo metu tarnas liovėsi vaikščiojęs į mitingus. Didikas pasiteiravo kodėl ir tarnais jam atsakė taip: „paskutiniame mitinge, kurį lankiau, kuopos vadovai įrodinėjo, jog perskirsčius visą šalies turtą vienodai kiekvienam asmeniui tektų du tūkstančiai frankų.“ „Nu ir kas?“ klausė didikas. „Na matot,“ - sako tarnas - „aš turiu jau penkis tūkstančius.“

Koks yra niveliavimui priešnuodis? Jį pateikčiau, kaip teisingą demokratijos sampratą, atsižvelgiant į tai, ką Aristotelis įvardijo, kaip demokratiškumo sukraštutininimo pavojų.

Demokratijos stiprybė glūdi ne skirtingų žmonių sulyginime, ne vidutiniškumo tironijoje, o laisvėje. Demokratiška lygybė tada yra prasminga, kai ji reiškia lygius šansus kiekvienam vystyti savo sugebėjimus, geriausiu atveju, siekti kilnaus gyvenimo idealo, kai ji reiškia vienodus šansus pasireikšti, prisidėti prie visuomenės gerovės, ir nevaržo vienų vardan kitų nesugebėjimo arba mažesnio pajėgumo.

Kaip demokratijos šalininkai, turime saugotis demokratiškumo ydų, prisiminti, jog yra tiek pat neteisinga traktuoti lygius, kaip nelygius, kiek yra neteisinga sulyginti nelygiuosius, ir be to, dar ir pragaištinga.

Žinoma, turime būti atsargūs, kad nelygybė, kurią toleruojame, būtų pateisinama, kad neįsigaliotų elitizmas, kuris numato privilegijas vienam ar kitam žmogui ar luomui ne pagal sugebėjimus, o pagal mažiau reikšmingus veiksnius. Žinoma, turime ir globoti silpnesnius, mažiau įgalius visuomenės narius. Kai kurie jų tikrai neįgalūs ir jų orumo negalime menkinti, bet turime užtikrinti, kad globodami mažiau pajėgiuosius mes jų neluošimtumėme dar labiau – kad socialinės paramos programos, pavyzdžiui, skatintų juos ir padėtų jiems vystyti savo sugebėjimus ir susirasti prasmingų užsiėmimų. Alkanam žmogui žuvis gal ir ne pro šalį, bet dar geriau yra pamokyti jį meškerioti.

Nepaisant to, kadangi ne visi esame vienodai gabūs, tai greičiausiai reikš, jog vieni mūsų gyvensime geriau už kitus. Gal kai kam tai atrodys, kaip neteisybė. Tačiau visuomenė, kurioje niveliavimo vardan slopinami žmonių Dievo duoti sugebėjimai, kurioje žmonės traktuojami vienodai, nepaisant jų ypatumų ir pastangų tobulintis, yra didesnė neteisybė negu turto nelygybė, ir tokia visuomenė ilgainiui pasmerkta žlugimui.

Kaip kadaise pasakė buvusi Britanijos ministrė pirmininkė Margaret Thatcher: “lai auga mūsų vaikai didūs, tegul ir vieni didesni už kitus, kas tik pajėgia.”

atnaujinta: 2006-06-02