Kintanti tautiškumo samprata globalizacijos kontekste

Prieš pradedant kalbėti apie bet kokį principą, idėją ar sąvoką, pirmiausia reikia ją apibrėžti. Kas yra tautiškumas? Kas yra tauta? Šiuos dalykus ateitininkų ideologijoje pabrėžė prof. St. Šalkauskis, t.p. kiti žmonės, ateitininkijos patriarchai, kurių veikalais mes grindžiame savo pasaulėžiūrinę sampratą. Tačiau teisinga, kad tos pačios sąvokos ir apibrėžimo, kurį pateikia prof. St. Šalkauskis, A. Maceina, prof. J. Girnius, mes negalime naudoti tiesiogiai. Svarbu pripažinti, kad laikui bėgant keitėsi pasaulis, keitėsi filosofija, mes atėjome iš modernaus pasaulio į postmodernizmą, todėl keitėsi sąvokos, reikėjo naujai į jas pasižiūrėti.

Siūlyčiau pasižiūrėti į tautiškumo sampratą iš trijų pagrindinių sričių.

Pirmiausia reikėtų pasižiūrėti iš mokslo pusės. Antropologija tai mokslas apie žmogų. Žmogus ir kultūra yra neatsiejami dalykai. Antropologija nuo pirmųjų savo mokslo atsiradimo dienų domėjosi, kas yra kultūra. Antropologai praplėtė žmogaus prasmę sakydami, jog tai, ką mes vadiname žmogaus prigimtimi yra labai siaura samprata krikščioniškos - europietiškos - vakarietiškos kultūros, kurią esame paveldėję iš renesanso. Yra tūkstančiai, jeigu ne daugiau, skirtingų kultūrų- būdų, kaip žmogus gali gyventi tautoje.

Pirmieji antropologijos klausimai buvo: kas savita kiekvienoje kultūroje? Kodėl tai taip svarbu ir vertinga? Lygiagrečiai buvo keliamas kitas klausimas- kas yra bendražmogiška kiekvienoje kultūroje, nežiūrint to, kad skirtingai žmonės tuokiasi, dainuoja, rengiasi, valgo, laidoja, išpažįsta skirtingas vertybes? Ką būtų galima vadinti žmogaus prigimtimi? Kas yra žmogus pagal savo genetinę arba biologinę prigimtį? Daugelis žiūrite gamtos laidas per TV, kur rodomi gyvūnai - hienų, liūtų, primatų ir kt. šeimos. Kiek mūsų tautiškumas yra prigimtinis - genetinis dalykas? Ar šie reiškiniai nėra mums perduodami taip, kaip gamtoje, tik aukštesniu lygiu?

Šiandieną reikia pripažinti, kad tautos bei kultūros sąvoka - nėra tokia aiški kokia buvo anoje Lietuvoje. Kas pasikeitė? Šiandien mes jau gyvenam visuomenėje, kur multikultūrinė sąvoka yra geras dalykas. Anksčiau kultūra, tauta buvo sinonimai siejami su geografine aplinka. Buvo aišku, kad lietuviai gyvena Lietuvoje, lenkai - Lenkijoje, prancūzai - Prancūzijoje ir t.t. Šiandien toks mąstymas yra blogas ženklas. Tai yra arba šovinizmas, arba rasizmas. Daugeliui krikščionių nepriimtina Mindaugo Murzos pasaulėžiūra arba kitų, kurie iš neonacizmo, neošovinizmo skatina, kad būtume užsidarę, kad pripažintume tik savo kultūrą kadaise gyvavusioje germanų “Deutschland, Deutschland uber alles” dvasioje.

Dabar nėra aiškaus genetinio baseino, kuris apsprendžia kultūrą. Anksčiau nebuvo klausiama, kodėl baltieji tuokiasi su baltosios rasės žmonėmis, kodėl tos pačios kultūros nariai ieško savo tarpe žmonių su kuriais galėtų sukurti šeimą ir sulaukti palikuonių. Šiandien matome, kad tas savitumas, kuris kadaise buvo labai svarbus kultūros išsaugojime, nebėra vertybių hierarchijoje pats aukščiausias principas. Svarbesnis yra humanizmas. Pasižiūrėkime į Viktorą Diawar'ą. Jo tėvelis yra įžymus rašytojas Malio valstijoje, Afrikoje, mama Viktorija teatro režisierė. Kas pasakytų, kad Viktoras Diawar'a yra blogas lietuvis, jei jis nori atstovauti Lietuvą su SCAMP Eurovizijos konkurse ir taip laimėti Lietuvai garbingą vietą?

Kas dar pasikeitė? Anksčiau buvo aišku, kad kultūra negali egzistuoti be savo kalbos. Ryšys tarp kalbos ir kultūros buvo neatsiejamas. Mes tampame lietuviais lietuviškai kalbėdami, apibūdindami pasaulį, mus supančius daiktus. Tai formuoja savitą mūsų pasaulėžiūrą, kuri yra lietuviška ir skiriasi nuo prancūziškos, vokiškos ar itališkos pasaulėžiūros. Taip pat skirtinga nežodinė komunikacija. Lietuvio kultūrinė išraiška yra rami, santūri, tyli. Mes, išeivijos lietuviai, ateitininkų stovyklose vasarą išsirinkdavom mums brangias lietuviškas dainas, ir susėdę prie laužo bandydavom jas dainuoti angliškai. Juokdavomės iš keisto jų skambesio. Pvz. Daina “Norėčiau aš keliauti ten toli, toli už jūrų marių, už upių, vandenėlių, kur šlama, ošia girios”. Ir dabar angliškai dainuojame “I want to travel far far away over the oceans and the rivers, where the forests are šlaming and making noises”. Dabar mes išgyvename kultūros suniveliavimą, “lydymo katilo efektą”, ir esame bejėgiai. Pripažįstame tą bejėgiškumą, kaip ir 15 grupių konkuravusių dėl dalyvavimo Eurovizijoje šiais metais. Nė viena iš jų nedainavo gimtąja kalba.

Kita vertus yra žmonių galvojančių kitaip. Antropologijos dėka buvo ginamos mažos gentiškos kultūros, saugojama jų vertė. Kaip buvo galvojama, kad reikia išsaugoti kiekvieną gyvūną atsiradusį per evoliuciją, taip antropologija gynė ir P.Amerikos, Brazilijos ar Venesuelos indėnus, Afrikos gentis, mažas tauteles Filipinų salose, klajojančias gentis arabų tautose. Pamažu atsirado supratimas, kad juos būtina apsaugoti nuo coca - cola’os ir rokenrolo kultūros, tam kad jie išlaikytų savo kultūrinį savitumą, susiformavusį per tūkstančius metų, nes jo išnykimas būtų negrįžtamas procesas.

Todėl galiu teigti, kad pasaulyje vyrauja 2 nuotaikos:

globalizacija ir
etninės kultūros ir savitumo išsaugojimas.

Mes matome, kad atsakymas yra pagrįstas pačiu aukščiausiu principu, vienijančiu visą žmoniją šioje žemėje, šiame laikmetyje - humanizmo epochoje- laisve pasirinkti savo likimą.

Prieš kelis metus R. Paleckis mane kvietė į laidą “Prieštarauk”. Jis prašė, kad aš būčiau vienoje tvoros pusėje, kurioje būtų ginama etinė folklorinė kultūra. Man paklausus apie laidos temą, jis atsakė: noriu paklausti ar dabartinėje Lietuvoje turėtų būti moderni europietiška ar tradicinė - tautinė kultūra? Atsisakiau dalyvauti laidoje, nes nemačiau prieštaravimo, kodėl lietuviška kultūra negali būti moderni europietiška kartu ir tautinė folklorinė. Mano nuomone, šių dalykų supriešinimas iškraipo jų esmę.

Vėl norėjau paminėti Eurovizijos konkursą - nejutau kritikos nė vienam atlikėjui, dainavusiam angliškai, nes tokios buvo taisyklės. Tačiau viliuosi, kad kada nors mūsų pop kultūra sugrįš prie kitokio stiliaus. Bandymai kopijuoti užsienietiškas grupes (“U2”, “Back street boys”, “Spice girls”) dabartiniam jaunimui nusibos, jie norės kažko kito. Yra galimybė, kad kada nors Rugiaveidė bus labai populiari ir bus norima tokių dalykų, kurie yra labai saviti ir kelia jaunimo tarpe pasididžiavimą, skatina supratimą, kad ir savoje kultūroje yra gražių dalykų.

Antras aspektas yra filosofinis pasaulėžiūrinis, tai filosofinė ideologija, kuri pripažįsta žmogaus asmeninę laisvę. Anksčiau lietuvybės supratimas buvo neatsiejamas nuo šių dalykų:

lietuvių kalbos;
gyvenimo Lietuvoje;
lietuviškos šeimos sukūrimo;
vaikų užauginimo gerais lietuviais, patriotais, mylinčiais Lietuvą.

Šiai dienai, anksčiau išvardinti dalykai negalioja, tai yra laisvas apsisprendimas. Lietuvių išeivių gyvenime buvo daug atvejų, kai mergaitės ištekėdavo ne už lietuvio, bet už amerikietiškos kilmės žmogaus, kuris galėjo būti italų, prancūzų ar kt. kultūros nariu. Tačiau dažniausiai, jei mama buvo nusprendusi auginti vaikus lietuviškai, tėčiai neprieštaraudavo. Paradoksalu, tačiau išeivijos gyvenime, mišrios šeimos dažnai būdavo lietuviškesnės nei tuomet, kada abu, vyras ir žmona, buvo lietuviai.

Sakydami, kad nemokant lietuvių kalbos negalima būti lietuviu - vėl pastebime, kad ši taisyklė jau negalioja. Aš dažnai paklausiu savo studentų, kai dėstau antropologiją provokuojantį klausimą: - kas yra geresnis lietuvis? P. Amerikoje yra trečios, ketvirtos kartos lietuviai, be galo mylintys Lietuvą. Kai kurie net atvažiavo gyventi į Lietuvą, sukūrė čia šeimas, nors beveik visą gyvenimą nekalbėjo lietuviškai. Turime daugybę žmonių Lietuvoje- tulpinių gaujos narius ir kt., kurie tobulai kalba lietuviškai. Kuris iš jų geresnis lietuvis? Matome, kad kalba nėra vienintelė taisyklė arba vienintelis pagrindas, kaip ir gyvenimas etnografinėje žemėje.

Taigi ir pirmuoju (antropologiniu), ir antruoju (pasaulėžiūriniu) požiūriu viskas yra paremta asmenine laisve, apsisprendimu.

Trečiasis- tikėjimo aspektas. Tautiškumas yra didelė vertybė - tai vienas iš aukščiausių vertybių hierarchijos principų. Tai matome ir Vatikano bažnyčios dokumentuose - kur nepaprastai vertinamas kultūrinis savitumas ir siekiama jį išsaugoti.

Dievo žodis yra tai, ką Dievas nori, kad žmogus žinotų, kaip jis nori gyventi ir pagal ką savo gyvenimą formuoti. Verta į tai atkreipti dėmesį, kadangi evangelijoje randame tiesą, kuri teikia mums gyvenimo kelrodžius. Mes tikime, kad Dievo žodis yra amžinas ir jame išreikšta tiesa yra principinė ir nekintama. Kristus tas pats vakar, šiandien ir rytoj.

Norėjau paskaityti keletą citatų iš Šventojo Rašto ir Senojo Testamento - kaip Dievas kalbėjo apie tautą ir jos vertę. Tremtinių giesmė. Joje kalbama apie Babilonijos tremtį ir žydų tautos sugrįžimą: “Prie Babilonijos upių, ten mes sėdėjom verkdami, Siono kalną atsiminę. Ant to krašto kopų pakabiname savo arfas, nes mus į nelaisvę išvariusieji, ten liepė mums giedoti. Mūsų engėjai vertė mus džiūgauti, sakydami: pagiedokite mums Siono giesmių. - Kaip gi galime mes giedoti, Viešpatie, giesmę svetimoje žemėje? Jeruzale, jei tave užmirščiau tenuvysta mano dešinė, te prilimpa man liežuvis prie gomurio, jeigu apie tave negalvočiau ir Jeruzalės didžiausiu džiaugsmu nelaikyčiau”.

Įsivaizduokite jei mes pakeičiam žodžius: “prie Sibiro upių, ten mes sėdėjom verkdami, Vilniaus miestą atsiminę. Ant to krašto beržų, pakabinome savo kankles, nes mus į laisvę išvariusieji, ten liepė mums giedoti, neleisdami verkti. Mūsų engėjai vertė mus džiūgauti sakydami - pagiedokite mums lietuviškų dainų. - kaip gi galime mes giedoti, Viešpatie, giesmę svetimoje žemėje? Vilniau, Kauno mieste, Taurage, Alytau, Panevėžy, Marijampole, jei tave pamirščiau, tenuvysta mano dešinė, te prilimpa man liežuvis prie gomurio, jei apie tave negalvočiau, jei Lietuvos didžiausiu džiaugsmu nelaikyčiau”.

Amžinasis žodis, jis yra puikus kelrodis šiandien, kai galvojame apie Lietuvos šventovę, apie tautos vertę. Jeigu Dievo žodyje - tauta yra toks brangus dalykas ir nekintamas žodis. Turime evangelinį pagrindą tikėti, kad neturime atsiprašyti už savo meilę Tėvynei ir tautiškumo principą.

Esame tikėjimo ir vilties žmonės- tai yra šio sąjūdžio esmė - nenuleisti rankų, nenusivilti, kad yra mažas būrys, tikėti, kad savo vertybe galim uždegti tūkstančius kitų širdžių ir nepaviršutiniškai, ne tik per pasilinksminimus, o per tykų bandymą pritraukti žmones ir padėti jaunimui atpažinti tikrąsias vertybes. Ar tauta yra svarbi? Pats Jėzus mums atsakė:- Jėzus mylėjo savo tautą. Jis liūdėjo dėl jos ir norėjo, kad jai būtų gera. Šv. Luko evangelija sako: “Prisiartinęs prie Jeruzalės ir išvydęs miestą, Jėzus verkė jo ir sakė: - o, kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę. Deja, tai paslėpta nuo tavo akių. Tu sulauksi dienų, kai tavo priešai apjuos tave pylimu, apguls iš visų pusių ir suspaus tave. Jie parblokš ant žemės tave ir tavo vaikus su tavim ir nepaliks tavyje akmens ant akmens, nes tu nepažinai savo aplankymo meto.” Dar kitoje vietoje rašoma, kaip Jėzus verkdamas sako: “Kiek kartų norėjau jus surinkti, kaip višta surenka savo viščiukus po savo sparnu ir jus globoti.” Jėzus mylėjo savo tautą ir mes būdami Jėzaus pasekėjai pripažįstame kristocentrizmo dvasią. Mes suprantame, kad tautiškumas yra amžina vertybė.

Kaip praktiškai galima įgyvendinti tautiškumą, jį puoselėti, stiprinti tiek savo gyvenime, tiek perduodant kitiems? Kultūroje yra tam tikri dėsniai. Galima apibendrintai sakyti, kad vyksta dviejų kultūrų susitikimas, yra 4 pagrindiniai tokio susitikimo dėsniai:

viena kultūra išstumia kitą- užgožia, sunaikina. Tai gali būti kultūrinis genocidas arba patys žmonės savo noru kultūrą palaidoja, taip, kaip mes matome Lietuvoje. Vasario mėnesio “Panelės” žurnale nė vienu žodžiu neužsiminta apie vasario 16 arba Tėvynės laisvę. Tai pačių pasirinkimas, nes yra “cool” būti amerikiečiu. Yra “cool” būti vakariečiu. Mes pasirenkame nebūti šitoje atsilikusioje, senoviškoje, senamadiškoje kultūroje.

Sinkretizmas. Kultūra Nr.1 ir kultūra Nr.2 susijungia į naują kultūrą ir tampa kultūra nr. 3. Sinkretizmas yra darinys visiškai naujų dalykų.

Praplėtimas - kai susiduria 2 kultūros ir toje pačioje kultūroje atsiranda daugiau kultūrinių reiškinių, kuriuos žmonės pasisavina. Galima toje pačioje kultūroje dainuoti folklorines dainas, dalyvauti diskotekoje arba naudotis internetu, arba gyventi kaimo atmosferoje. Žmogui suteikiama pasirinkimo laisvė.

Kompartmentalizacija. T.y. subkultūros. Toje pačioje kultūroje gyvena žmonės vienas nuo kito užsidarę, nepripažįstantys kitų kultūrinių reiškinių. Lietuvoje tai žmonės, kurie puoselėja baltų kultūrą, religiją bei mato krikščionis kaip savo didžiausius priešus. Jie skatina nacionalizmą, gyvena užsidarę savo dėžutėse ir pripažįsta tik savo kultūrinę išraišką. Toks šovinizmas mums nepriimtinas.

Todėl katalikiška jaunuomenė turi pasirinkti tai, kas yra krikščioniška, tai, kas išsaugoja visas principines vertybes pagal hierarchiją. Pripažįstame, kad Lietuva nėra kaimo visuomenė, kokia buvo prieš 100 metų, tačiau tai nereiškia, kad liaudies dainos, folkloras, visi kultūriniai elementai, - tokie gražūs, brangūs ir saviti, negali būti pilnai suderinami su mūsų moderniu gyvenimu.

Apmąstydami tautiškumo esmę, matome, kad esame ne tik kultūringi inteligentai, mes esame katalikai inteligentai. Randame atsakymą amžinajame Dievo žodyje - kad kultūra yra didelė Dievo dovana, verta išsaugoti. Juk su ašara beriamas grūdas, ir džiaugsmas pjūčiai atėjus. Reikia truputį paverkti ir paprakaituoti bei įdėti darbo tam, kad nebūtų viskas tiktai pigu, ir kad galėtume džiaugtis derliumi, surastu per prakaitą. Aš matau, kad mes tą darome ir manau, kad galime nuoširdžiai padėkoti Viešpačiui, kad vertybės buvo gyvos mūsų tarpe per visą atgimimo laikotarpį. Dėkokime Dievui už tai ir dauginkime šitą malonę savo veikloj, savo sąjūdyje.

atnaujinta: 2006-06-02