Romualdas Kriaučiūnas

AGNES GOUXHA BOJAXHIU JAU DANGUJE!

Turbūt niekam nėra žinomas nei šis vardas nei pavardė, bet tokiu vardu ji pradėjo savo žemiškąją kelionę, gimdama 1910 m. rugpiūčio mėn. 27 d. Skopje, Jugoslavijoje. Ji turėjo vieną sesutę ir vieną broliuką. Jos tėvas turėjo parduotuvę. Būdama 18 metų ji pajuto Dievo kvietimą tapti vienuole, bet nenoromis paliko laimės kupinus namus.

1928 m. lapkričio mėnesį Agnes buvo nusiųsta į Loreto vienuolyną netoli Dublin miesto Airijoje. Galime įsivaizduoti kaip sunku buvo aštuoniolikmetei išvykti į svetimą kraštą. Tuo metu Loreto vienuolės jau dirbo Calcutta mieste, Indijoje. Agnes jautė, tarsi žinojo, kad Dievo buvo skirta jai ten praleisti likusią savo gyvenimo dalį.

Iš Dublin Agnė keliavo į Darjeeling, Indijoje, kur 1931 m. kovo 24 d. jaunoji Agnes Gouxha Bojaxhiu padarė pirmuosius vienuolės įžadus ir pasirinko Teresa vardą.

Netrukus Teresa buvo išsiųsta į užkimštas, purvinas Calcutta miesto gatves, pilnas nevilties ir nusiaustas neįsivaizduojamo skurdo. Pradžioje ji mokytojavo šv. Marijos mergaičių mokykloje, kurią lankė dailiai apsirengusios pasiturinčiųjų tėvų dukterys. Ji mokė geografiją. Keletą metų buvo tos mokyklos vedėja. Iš savo vienuolyno lango gatvėse ji vis matė skurdą, vargą ir ligas.

Teresa, vis daugiau ir daugiau pergyvendama matomo vargo pasekmes, prašė leidimo lankyti visų užmirštus žmones. Norėdama pagelbėti, ji kartu su savimi nešdavosi atliekamą maistą, vaistus ir bintus.

1937 m. gegužės mėn. Motina Teresa grįžo į Darjeeling. Ten, Loretto mokykloje, davė amžinuosius įžadus. Po devynerių metų, važiuodama traukiniu, Teresa pajuto, jos pačios žodžiais tariant, pašaukimą jau turimame pašaukime. Ji jau buvo pašaukta į Indiją, bet dabar Dievas ją kvietė apleisti vienuolyną ir eiti tiesioginiai dirbti Jo darbą. Tai įvyko 1946 m. rugsėjo mėn. 10 d. Teresa padavė prašymą gyventi už vienuolyno sienų ir vienai darbuotis Calcutta lindynėse. Pats Popiežius Pius XII turėjo įsiterpti ir suteikti specialų leidimą, įgalinantį Teresą aplesiti vienuolyno patogumus ir gyventi su neturčiais ir apleistaisiais. Žinodama, kad šiam darbui nepakaks jos mokytojavimo patirties, Teresa gavo papildomą slaugės apmokymą iš amerikiečių misijonierių vienuolių.

Pagaliau ji grįžo į Calcutta miesto gatves, teturėdama tik nešiojamus rūbus ir 11 centų savo kišenėje. Suradus tuščią vietelę ji įsteigė mokyklėlę, nors ten nebuvo nei lentos, nei stalų ar kėdžių. Vietoj lentos su kreida, ji naudojo dulkėtą žemę, kur su pagaliuku išrašydavo Bengali abėcėlę. Netrukus savo mokyklėlėje ji turėjo daugiau vaikų, negu vietos. Tai buvo vaikai, kurie nebuvo nei dienos praleidę betkokioje mokykloje.

1948 m. Motina Teresa tapo Indijos piliete. Ji nebenešiojo juodų, su baltu papuošimu, vienuoliškų rūbų. Vietoj to ji nutarė nešioti paprastą baltą medvilninį sari su apsiūtomis mėlynomis juostelėmis. Tai buvo kažkas panašaus į vietinių beturčių nešiojamus rūbus. Ji jau turėjo dvi pagelbininkes, kurios tapo pasišventusiomis pasekėjomis.

Motinos Teresa pasakojimu, pirmomis dienomis ji daug kilometrų išvaikščiodavo ieškodama pastogės. Paskatinimo susilaukdavo iš kitų, kurie, paveikti jos pavyzdžio, jai padėdavo. Daugumas talkininkių buvo pasiturinčios meginos, kurias anksčiau ji buvo mokiusi. Jos buvo pasirengusios palikti savo ištaikingą gyvenimą ir atsiduoti darbui su apleistais Calcutta miesto purvinuose kvartaluose eančiais žmonėmis. Calcutta neturtingiausioms šeimoms, išsękusioms nuo ligų ir bado, esančioms ant mirties slenksčio, gyvenimas gatvėse buvo jų namai.

Motina Teresa norėjo rasti pastovesnius namus šiems gatvės gyventojams, kad jie galėtų nors oriai mirti. Vienas atsitikimas paskatino ją imtis greito veiksmo. Ji rado moterį gulinčią ant šaligatvio prie vienos iš didesnių Calcutta miesto ligoninių. Ta moteriškė buvo tiek išsekusi, kad nejuto kaip žiurkės ir tarakonai ją buvo pradėję kramtyti. Motina Teresa tą moteriškę įnešė į ligoninę, bet ligoninė atsisakė ją priimti, nes ji buvo neturtinga ir nepagydomai ligota.

Tuoj pat Motina Teresa, nuvykusi į Miesto tarybą, maldavo namų neturtingiausiems iš neturtingiausių, mirštančių gatvėse. Sveikatos valdininkas jai pasiūlė du kambarius, esančius prie Hindu šventyklos.

Motina Teresa patyrė daug pasipriešinimo iš daugelio vietinių gyventojų, kurie į ją įtatinai žiūrėjo, manydami, kad ji mirštančius žmones bandė pervesti į krikščionišką tikėjimą. Palaipsniui, jos gerumas ir tikra meilė ligoniams ir mirštantiems Indijos pareigūnus "nuginklavo".

Nuo mažos pradžios Motinos Teresa Meilės misijonierės augo ir plito po pasaulį, nuo Yemen ir Gaza Viduriniuose Rytuose iki Australijos, Peru, net London, Roma ir New York didmiesčių, kurie irgi turi savo neturtingusosius bei vargšus. Meilės seserys ("Sisters of Charity") yra apmokintos gailestingos seserys, turinčios savo ambulatorijas ant ratų, aptarnaujančios bei gydančios tūkstančius labiausiai sergančių ir bevilčių žmonių. Motina Teresa teigia, kad būti nemylimam ir apleistam yra blogiau negu sirgti raupsais. Ji ir jos seserys vienuolės paaukojo savo gyvenimą rūpindamosios ir vienais ir kitais.

1963 m. įsisteigė Meilės broliai misijonieriai ("Missionary Brothers of Charity"). Jie nešioja paprastas kelnes ("džinsus"), marškinėlius, kryželį ant kaklo ir dirba tokį pat darbą kaip vienuolės, bet yra laikomi tinkamesniais dirbti su ligotais ir mirštančiais vyrais.

Kūdikių ir vaikų priežiūra buvo viena iš Motinos Teresa svarbiausių rūpesčių. Kiek nuotraukų yra padaryta, pasauliui rodančių Motiną Teresa, apsuptą šimtų vaikų, kurie buvo apleisti, išbadėję, bet tapę mylimais ir sveikais?

Motina Teresa mylėjo vargšus, bet taip pat mylėjo ir pasiturinčius, nes ir pastarieji yra Dievo vaikai, galį padėti vargšams. Ji niekada nepavargo visiems aiškindama, kad Dievas pasauliui yra suteikęs užtektinai gėrybių. Tereikia tik mokėti ir norėti pasidalinti. Motina Teresa savo darbą apibūdino sekančiai: "Aš darau kažką gražaus Dievui."

Popiežius Jonas Paulius II ilgą laiką Motiną Teresa laikė aukštoje pagarboje. Jai mirus jis išimties keliu leido apeiti penkių metų laukimo laiką prieš pradedant palaimintosios procesą. Tai įvyko vos vieneri metai po Motinos Teresa mirties. Ji mirė 1997 metais, būdama 87 metų amžiaus.

Vatikano komitetas patvirtino stebuklą, siejamą su Motinos Tereses įsiterpimu. Tai buvo patvirtinta paties Popiežiaus. Kardinolas Jose Saraiva Martins, vadovaujantis Šventųjų parinkimo kongregacijai, iškilmėse dalyvaujančiam Popiežiui apibūdino Motinos Teresa "herojiškas dorybes" sekančiais žodžiais: "Jos darbas su Calcutta miesto vargšais ją padarė 'pasauline kriksčioniškosios meilės emblema' Ji savo pavyzdžiu pradėjo didžiulį sąjūdį, atvedusį į darbą su atstumtaisiais." Motinai Teresa priskirtas stebuklas siejamas su Monica Besra pagyjimu. Pastaroji turėjusi pilvo auglį.

1979 m. gruodžio mėn. 11 d. smulkutė, susilenkusi moteriškė užlipo ant scenos, esančios Oslo mieste, Norvegijoje. Ji norėjo pasauliui duoti griežtą pamoką. Ji buvo tokia smulkutė ir mažytė, kad virš lektoriaus tesimatė tik jos raukšlėtas veidas ir galva. Ji neturėjo jokių užrašų ir kalbėjo tiesiai iš širdies. Visi salėje buvo tiesiog užburti jos žodžių. Ji susirinkusiems pasakojo apie liūdnus pergyvenimus dirbant su Calcutta miesto neturtingųjų neturtingiausiais. Kaip žinome, Motina Teresa gavo Nobelio taikos premiją.

Popiežius Jonas Povilas II ją paskelbė palaimintąja 2003 m. spalio mėn. 19 d. Ta diena Bažnyčios kalendoriuje buvo švenčiama kaip misijų sekmadienis.

Šiam rašinėliui pasinaudota 2004 m. žiemos laidos "Salesian" žurnaliuko informacija, kuri buvo perspausdinta iš Indijos "Crusader" žurnalo, 2003 m. spalio mėn. numerio.

atnaujinta: 2006-06-02

Rankraščiai taisomi redakcijos nuožiūra.

Bendradarbių pasirašyti straipsniai nebūtinai reiškia redakcijos ar tinklavietės leidėjo nuomonę.

Tinklavietė nėra atsakinga už atspausdintos informacijos tikslumą.

Tinklavietės leidėjas yra Šiaurės Amerikos Ateitininkų Taryba.