Dom Kristiano Testamentas
1996 metais, kovo 26 - osios naktį, septyni broliai vienuoliai cistersai buvo pagrobti musulmonų ekstremistų iš Alžyro Tibhirine vienuolyno ir nukankinti 1996 gegužės 21 d. Jų vyresnysis - Tėvas Kristianas, nujausdamas besiartinančią kankinystę, po pirmojo teroristų pasikėsinimo, dar 1994 metų sausio 1 d. parašė testamentą, kuris šiomis dienomis gali tapti mūsų malda pasaulio sutaikinimui, drauge su broliais kankiniais Kristianu, Luku, Kristofu, Mišeliu, Brunu, Celestinu, Pauliumi, kurie prieš penkerius metus musulmonų ir krikščionių brolystę surišo savo krauju.
Dom Kristiano Testamentas
SU DIEVU akivaizdoje
Jei vieną dieną taip nutiktų, - o tai gali būti ir šiandien - tapti terorizmo auka, kas, rodos, gresia visiems svetimtaučiams, gyvenantiems Alžyre, aš norėčiau savo bendruomenei, savo Bažnyčiai ir savo šeimai priminti, kad mano gyvybė buvo ATIDUOTA Dievui ir šiai šaliai.
Tesupranta jie, jog Vienintelis visos gyvybės Viešpats yra patyręs tokį žiaurų išėjimą. Tesimeldžia jie už mane, - nes kaip gi galėčiau būti vertas tokios dovanos? Tesusieja jie šią mirtį su šitokia daugybe kitų, tokių pat žiaurių, bet užmirštų dėl abejingo anonimiškumo.
Mano gyvybės vertė nedidesnė už bet kieno kito. Ir nemažesnė.
Bet kuriuo atveju, ji neturi vaikiško nekaltumo. Aš pakankamai išgyvenau, kad suprasčiau, jog esu bendrininkas to blogio, kuris, rodos, - deja - ima viršų visame pasaulyje ir kuris aklai mane nužudys.
Aš norėčiau, atėjus tai valandai, patirti šviesą, kuri man leistų maldauti Dievo ir viso pasaulio brolių atleidimo, ir tuo pat metu iš visos širdies atleisti tam, kuris pasikėsins į mane.
Aš nedrįsčiau trokšti tokios mirties. Ir man atrodo svarbu tai pripažinti.
Aš net neįsivaizduoju, kaip galėčiau džiaugtis, jei tauta, kurią myliu, būtų beatodairiškai apkaltinta mano nužudymu. Vienam alžyriečiui, koks jis bebūtų, ir ypač, jei jis manytų tai darąs dėl ištikimybės Islamui, būtų per didelė kaina už tai, kas galbūt vadinsis kankinystės malone.
Man pažįstama panieka, kuria mes apsupome visus alžyriečius. Man pažįstamos taip pat Islamo karikatūros, kurias skatina tam tikro Islamo išpažinėjai. Bet būtų per daug lengva nuraminti sąžinę, sutapatinant šį religinį kelią su fundamentalistine ekstremistų ideologija. Man Alžyras ir Islamas - visai kas kita, tai - kūnas ir siela. Manau, kad pakankamai apie tai skelbiau, turėdamas omenyje ir suprasdamas, ką esu gavęs iš to kūno ir sielos, ir taip dažnai atrasdavęs tiesioginę sąsają, vedančią iš Evangelijos, kurios išmokau būtent čia, Alžyre ant motinos kelių - pačios pirmosios mano Bažnyčios, ir iš musulmonų tikinčiųjų pagarbos.
Žinoma, mano mirtis tarsi pateisintų tuos, kurie mane skubėjo vadinti naivuoliu ir idealistu: Tegul dabar jis pasako, ką apie tai mano. Bet jie turi žinoti, kad tik taip bus pagaliau išlaisvintas mane labiausiai vėręs smalsumas. Štai kada galėsiu, jei tokia Dievo valia, panerti savo žvilgsnį į tąjį Tėvo žvilgsnį, kad drauge su Juo kontempliuočiau Jo Islamo vaikus tokius, kokius Jis juos mato: Jo Kančios vaisius, visiškai apšviestus Kristaus garbės, apgaubtus Dvasios Dovanos, kurios slaptasis džiaugsmas visada bus - įkurti komuniją ir atstatyti panašumą, meiliai žaidžiant skirtingumais.
Dėl šios prarastos gyvybės - visiškai mano ir visiškai jų - aš dėkoju Dievui, kuris turbūt norėjo jos vien tokiam DŽIAUGSMUI visame kame ir nepaisant nieko. Šiame AČIŪ, kuris apima visą mano gyvenimą šią akimirką, aš, žinoma, įtraukiu ir jus, vakardienos ir šiandienos draugai, ir jus, čionykščiai draugai, kartu su mano motina ir tėvu, su mano seserimis ir broliais ir jų šeimomis, - šimteriopą dovaną, kaip kad buvo pažadėta.
Ir tu taip pat, paskutiniosios minutės drauge, kuris nežinosi ką darąs. Taip, ir tau šis AČIŪ ir šis SU DIEVU, tau, kuriame regiu Dievo veidą. Ir tegul mes atrasime vienas kitą, laimingi gerieji nusikaltėliai, Rojuje, jei tai patiks Dievui, mūsų abiejų Tėvui. AMEN. InchAllah.
Alžyras, 1993 m. gruodžio 1d. - Tibhirine, 1994 m.
sausio 1d.
Christian
atnaujinta: 2006-06-02