Romualdas Kriaučiūnas

Kasmet švęskime partizano dieną

Lietuvos seimo nutarimu, ketvirtasis gegužės mėnesio sekmadienis paskirtas prisiminti Lietuvos partizanams. Tai Partizano diena.

“Ši šventė - tai valstybinis pagerbimas, užtarnautas lietuvio, kovojusio su okupantais, pasiryžusio pakelti ginklą prieš galingą priešą ir verčiau žūti, bet nepasiduoti; susinaikinti, bet neišduoti draugų: paaukoti gyvybę savo kraštą ginant, bet nebūti vergu” (Pilypas Narutis, “Garbė Lietuvos partizanui”, Draugas, 1999.5.21.).

Minint šią dieną, Danutė Bindokienė Draugo vedamajame spėja, kad užsienio lietuvių tarpe Partizano diena pirmiau įleis šaknis, nes mes jau daugelį metų juos gerbiame ir minime.  “Partizano vardas mums visuomet buvo kilnus, brangus - dainuodavome jų dainas, deklamuodavome jų poeziją, skaitydavome kiekvieną kovų, kančių, laimėjimų aprašymą, galbūt partizano įvaizdį net per daug suromantindami.  Bet tai buvo svarbu, nes didvyrio lietuvio partizano įvaizdis saugojo tėvynę nuo per daug didelės okupanto sauvalės, o daugelį mūsų jaunesniųjų, nuo lietuviškumo praradimo“ (Draugas, 1999.5.21).

Pilypas Narutis jau minėtame rašinyje visus kviečia su džiaugsmu švęsti šią Partizano dieną kaip vienybės simbolį kovoje prieš okupantą.  “Šią partizanų dieną visi: ir dar gyvi nepriklausomos Lietuvos šauliai, ateitininkai, skautai, pavasarininkai, jaunlietuviai, anuomet buvęs Lietuvos patrijotinis jaunimas, ir seniau, ir dabar susikurusių lietuviškų organizacijų nariai, prisisekime savo organizacijų ženklelius, kaip pasididžiavimą būti lietuviu, nes tai yra nuopelnas, kad išugdytos laisvės idėjos buvo įkūnytos realia kova su okupantu.”