Romualdas Kriaučiūnas

Šimtas Metų Be Vinco Kudirkos

Vincas  Kudirka gimė 1858.12.31 Paežeriuose, Vilkaviškio aps.; mirė 1899.11.6 Naumiestyje.  Taigi, šiomis dienomis prisimename jo mirties šimtasias metines.  Iš tėvo paveldėjo tvirtą būdą, savarankiškumą ir atkaklumą.  Iš motinos  - meno palinkimą.  

Sidabro medaliu baigė Marijampolės gimnaziją.  Po to išvyko į Varšuvos universitetą, kur baigė medicinos studijas.  Nors Varšuvoje Kudirka brendo stiprioje lenkų kultūros įtakoje, tačiau jis nebuvo kurčias bei aklas ir lietuviškiems reikalams, kuriuos atidžiai sekė ir kritškai vertino.  1883 m. pasirodžiusi Aušra Kudirkai padarė didelį ir lemiamą įspudį.   Aušra  ji ne tik paskatino žengti drauge su tautiškai bei kultūriškai atbundančia Lietuva, bet ir stoti jos priešaky, jai vadovauti.  Savo atsiminimuose jis  pasakoja, kad perskaičius Aušrą, jam pasidarė graudu, ir ant stalo apsikniaubęs verkęs.  Gaila jam buvę tų valandų, kurios nesugražinamai tapo išbrauktos iš jo gyvenimo, kaip lietuvio, ir kad taip ilgai buvęs apgailėtinu pagedeliu.

Kudirkai buvo lemta gyventi tik 40 metų.  Per palyginti trumpą laiką Kudirkos  darbai mūsų atgyjančiai tautai  buvo milžiniški ir jo asmenybė – herojiška.  Plačiau apie tai galima pasiskaityti bostoniškės Lietuvių enciklopedijos 13-jame tome.

1898.9.15 Kudirka savo redaguojamamo Varpo   šestajame numeryje su savo komponuotomis gaidomis išspausdino Tautišką giesmę, virtusią mūsų tautos himnu.

“Atskiro žodzio verti V. Kudirkos sudėtieji posmai.  Jiešties nepaprasto turinio.  Tėvynė – motina yra didvyriųė, kurią praeities žygiai vėl įkvėpia naujuosius Lietuvos vaikus ir įpareigoja dorai gyventi, dirbti savo Tėvynei ir visiems žmonėms.  Tiesa ir šviesa turėtų būti  tokio gyvenimo siekiai.  Kai kas mėgdavo papeikti, kad kreipiamasi lyg į saulę, nepaminėtas Dievas.  Čia tiktų nesiginčijant pastebėti, - o į  ką kreipiamės, prašydami ‘Tegul saulė Lietuvoj tamsumus prašalina?’ – ir kad surastas labai taktiškas būdas patraukti bei pakviesti visus, be jokio pasaulėžiūrų skirtumo, meilėn ir vienybėn vardan Lietuvos.” Taip neseniai rašė Vytautas Landsbergis ( Draugas ,  1999.9.29).