Romualdas Kriaučiūnas
Netiesioginis įvertinimas ir padėka visiems dvasiškiams, kurie su mūsų jaunimu dirbo ir tebedirba.
Man išėjus pritrūktų vieno
Šiomis dienomis sunku rasti dienraštį, žurnalą ar radio bei televizijos laidą kur nebūtų skandalingai pristatoma taip vadinama "Katalikų Bažnyčios krizė." Ji siejama su lytiniais skandalais, ieškiniais teismuose, finansinėmis pasekmėmis. Kartais susidaro įspūdis, kad beveik visi dvasiškiai kažkuo nusikaltę, nors, ištikrųjų, taip nėra. Didelė dauguma dvasiškių yra dori, pareigingi, Dievą ir žmones mylintys ir jiems tarnaujantys.
Dar prieš visus šiandieninius skandalus, gal kiek ramiau, buvo kalbama ir rašoma apie pašaukimų stoką, apie mažėjančias dvasiškių gretas. 1994 metais jėzuitas Hans Schaller parašė knygą, kuri Ritos Babianskaitės buvo išversta į lietuvių kalba ir "Katalikų pasaulio" išleista Vilniuje 2002 metais. Knygos pavadinimas - "Ištikimybė savajam Keliui".
Knygos metrikoje rašoma, kad ištikimybės giliai viduje visi trokštame, bet kartu bijome kaip įsipareigojimo. "Kaip mes, nepastovūs, galime įsipareigoti kadaise padarytiems sprendimams? Kaip suvokti savy, kokie tikrieji mūsų keliai, kad atskirtume juos nuo klystkelių, nedraskytume kitų žmonių gyvenimo audinio, nepaliktume negyjančių žaizdų? Kas gi ji, ta ištikimybė - vertybė ar sustabarėjimas?"
Autorius, pats išgyvenęs sunkumą apsispręsti ir likti ištikimas savo apsisprendimui, knygoje stengiasi pasidalinti savo patirtimi. Jo teigimu, kai reikia tikrai apsispręsti - eiti ar pasilikti - pradeda veikti daugiau nei vien sveikas protas. Kyla pasitikėjimo jausmas, tvirtas įsitikinimas, galiausiai vis dėlto prasminga būti ištikimam žmonėms ir pasirinktam gyvenimo būdui. "Giliai viduje glūdi ... žinojimas, kad mūsų gyvenimas siekia mums nežinomas erdves, kad viskas, ką darome ir kam apsisprendžiame, vienaip ar kitaip paveikia ir kitus žmones: juos sustiprina arba nuvilia. Apie tai byloja vieno kunigo eilėraštis" (psl. 127). Eilėraštis, rašytas Hermann Josef Coenen, buvo atspausdintas 1993 metais.
Vis dėlto II
Tu žinai devyniasdešimt devynias priežastis pasiduoti,
nebedaryti darbo, rezignuoti,
pasislėpti nuo vėjų saugančioj nišoj,
netekti vilties, viską mesti,
nepasitikėti ir nebesimelsti.
Patikėk, ir aš žinau tas devyniasdešimt devynias
priežastis,
ir netgi vieną daugiau.
Kasdien skaitau baisias žinias,
žinau apie badaujančius Somaly ir negaliu padėt...
Kasdien vis patiriu tuščių suolų bažnyčioje neviltį,
ištuštėjusių, išdegusių kolegų tuštumą.
Aš sutuokiu poras, nors vis daugiau skyrybų,
kalbuos su išsiskyrusiais, "žydrais".
Bejėgis aš klausausi jų kančių istorijų,
aplankau mirštančius per jaunus mirti.
Ir skelbti Gerąją Naujieną man sunku,
nes pats dažnai liūdžiu.
O ir malda manoji -
veikiau rauda ir klausimų litanija
nei šlovinimas ir padėka.
Ir vis dėlto lieku.
Nes čia burys žmonių,
kuriems aš reikalingas,
kurių išduot man nevalia
ir su kuriais kartu mėginame
gyventi tuo,
kas mūs mažam didžiajam broliui Jėzui
buvo taip svarbu.
O man išėjus, pritrūktų vieno,
kitam užleisčiau savo vietą.
Nepaisant tų devyniasdešimt devynių,
šios Mozės krėsle sėdinčios Bažnyšios
ir tos, apačioje, - tingios,
nepaisant ir savo paties nepastovumo,
aš vis dėlto lieku!
atnaujinta:2006-06-05