Romualdas Kriaučiūnas

Penkios tarpasmeninių santykių pamokėlės

Pirmoji pamokėlė - valytojos vardas

Antrąjį studijų mėnesį mūsų profesorius davė egzaminėlį. Būdamas geras studentas, neturėjau sunkumų su duotais klausimais iki nepriėjau prie paskutiniojo: "Koks yra mokyklos valytojos vardas?"

Čia turbūt koks nors juokas, sau pagalvojau. Aš tą moteriškę esu matęs keletą kartų. Ji yra aukšta, tamsiaplaukė, virš penkiadešimts metų amžiaus, bet kaip aš galėčiau jos vardą žinoti?

Profesoriui atidaviau egaminėlio atsakymus, palikdamas paskutinį klausimą neatsakytą. Prieš pamokos pabaigą vienas studentas paklausė ar paskutinis klausimas yra dalis egzaminėlio įvertinimo. "Absoliutiškai!" nedvejodamas atsakė profesorius. "Savo gyvenime sutiksite daug žmonių. Visi yra svarbūs. Jie yra verti jūsų dėmesio, nors jiems tik nusišypsote ir 'Labas!' tepasakote."

Aš niekada neužmiršau šios pamokėlės. Taip pat sužinojau, kad valytojos vardas buvo Ona.

Antroji pamokėlė - pavežimas lietuje

Vieną vėlyvą vakarą, arti vidurnakčio, pagyvenusi Amerikos juodukė Alabamos valstijoje per dideli lietų stovėjo šalia kelio. Jos vairuotas automobilis nustojo veikęs, o ji labai kur tai skubėjo. Permirkusi iki kaulų, ji nusprendė sustabdyti atvažiuojantį automobilį. Jaunas, baltaodis vaikinas sustojo jai pagelbėti, kas buvo retenybė įtemptuose laikuose apie 1965 metus. Vyrukas ją nuvežė į saugią vietą, padėjo prisišaukti pagelbos ir įsodino į taksiuką.

Moteriškė kažkur skubėjo, bet spėjo jam padėkoti ir užsirašyti jo adresą. Po septynių dienų kažkas pasibeldė į to vaikino gyvenvietės duris. Jo nustebimui, nepažįstamasis vyras pristatė didelį spalvotą televizorių. Prie jo dar buvo pridėtas laiškelis. Jame rašoma:

"Didelis dėkui už pagalbą prie kelio aną audringą naktį. Lietus permirkdė ne tik mano rūbus, bet ir mano nuotaiką. Ir tada Jūs atvažiavote. Jūsų dėka, aš dar spėjau pribūti prie savo mirštančio vyro, kuris tuoj ir mirė. Telaimina Jus Dievas, kad be išskaičiavimų man padėjote ir padedate kitiems. Su pagarba, Mrs. Nat King Cole."

Trečioji pamokėlė - visada atsiminkite patarnautojus

Ši istorijėlė yra iš tų laikų, kada ledai kainavo daug mažiau negu šiomis dienomis. Dešimties metų berniukas atėjo į viešbučio kavinę ir atsisėdo prie stalo. Patarnautoja jam padėjo stiklinę vandens. "Kiek kainuoja ledai su braškėmis?" klausia berniukas. "Penkiadešimts centų." ji atsako. Berniukas ištraukė savo ranką iš kišenės ir pradėjo skaičiuoti savo turimus pinigėlius. "O kiek kainuoja paprasti ledai?" vėl klausia berniukas. Tuo tarpu naujai atvykę klijentai nerimavo, laudami būti pasodinti. Padavėja irgi ėmė savo kantrybę prarasti. "Trisdešims penki centai," jau stačiokiškai ji atsakė. Berniukas atydžiai vėl perskaičiavo savo pinigėlius. "Gerai. Aš noriu užsisakyti paprastų ledų, be jokių uogų", pagaliau pratarė berniukas. Padavėja atnešė ledus, padėjo sąskaitą ir sau nužingsniavo. Berniukas suvalgė ledus, sumokėjo kasininkei ir išėjo. Grįžusi padavėja, bevalydama stalą, pravirko. Ant stalo, prie tuščio ledų indelio, buvo palikti du penketukai ir penkios centų monetos. Viso - penkiolika centų.

Berniukas neužsisakė skanesnių ledų, nes norėjo kad liktų pinigėlių arbatpinigiams.

Ketvirtoji pamokėlė - kliūtis mūsų kelyje

Senovėje, ant vieno kelio karalius užrideno didelį akmenį. Tada netoliese jis pasislėpė, norėdamas pamatyti ar kas bandys tą didžiulį akmenį nustumti į šoną. Karaliaus turtingiausi pavaldiniai ir pirkliai tuo keliu ėjo ir tą akmenį apėjo. Kai kurie garsiai karalių kritikavo, kad neprižiūri kelių, bet patys nieko dėl to nedarė.

Pagaliau vargingas kaimietis, nešinąs daržovių maišą, prisiartino prie to akmens. Jis nusiėmė maišą nuo pečių ir savo jėgomis bandė tą akmenį nuridenti nuo kelio. Po daug pastangų ir tampymosi pagaliau jam pasisekė. Užsidėjęs maišą ant pečių jis pastebėjo piniginę toje vietoje kur buvo akmuo užristas. Piniginėje rado daug aukso monetų ir karaliaus raštą, kur sakoma, kad tie aukso pinigai yra asmeniui, nuridenusiam akmenį nuo kelio. Kaimietis patyrė, ko daugelis mūsų niekada nesuprasime - kiekviena kliūtis suteikia mums progą esamą padėtį pagerinti.

Pentoji pamokėlė - duoti kai reikia

Prieš daugelį metų, kai savanoriu dirbau ligoninėje, susipažinau mažą mergaitę vardu Marytė. Ji negalavo reta ir pavojinga liga. Jos vienintelis išsigelbėjimas buvo gauti kraujo transfūziją iš savo penkių metų broliuko. Mat, tas broliukas, stebuklingai pats tą ligą nugalėjęs, išvystė atsparumą tai baisiai ir mirtinai ligai. Marytės broliukui daktaras išaiškino padėties rimtumąi ir jo paklausė, ar jis galėtų savo kraują duoti sergančiai sesutei.

Berniukas momentui sudvejojo, bet giliai atsidusęs tarė: "Taip, aš savo kraują jai duosiu jeigu tai ją išgelbės." Transfūzijos metu jis gulėjo šalia savo sesutės ir nusišypsojo, kaip ir visi ten esantieji, matydamas, kad sesutės žandukai prisipildė sveika, rausva spalva. Tada berniuko veidas pabalo ir šypsnis dingo. Drebančiu balsu, žiūrėdamas į daktarą, jis paklausė: "Ar aš pradėsiu mirti tuoj pat?" Būdamas jaunas, berniukas nepilnai suprato daktarą ir manė, kad jis pats turės sesutei atiduoti visą savo kraują ir mirti, kad ją išgelbėjus.

Šių vertingų pamokėlių autorius ar autorė nežinomi.

atnaujinta: 2006-06-02

Rankraščiai taisomi redakcijos nuožiūra.

Bendradarbių pasirašyti straipsniai nebūtinai reiškia redakcijos ar tinklavietės leidėjo nuomonę.

Tinklavietė nėra atsakinga už atspausdintos informacijos tikslumą.

Tinklavietės leidėjas yra Šiaurės Amerikos Ateitininkų Taryba.