Romualdas Kriaučiūnas

Jau esamus Šventuosius Bažnyčia tik tvirtina

2003 m. vasario 16 d. sueina lygiai penkiadešimts metų nuo Adelės Dirsytės parašytos Marija, gelbėki mus ranka rašytos maldaknygės pasirodymo Sibire. Tam įvykiui prisiminti, Šiaurės Amerikos Ateitininkų Taryba išleido naują tos maldaknygės laidą. A. Dirsyte domimasi ir kitaip. Tos pačios Tarybos iniciatyva yra platinama peticija, prašanti Lietuvos Respublikos vadovų pagalbos surasti ir į Lietuvą grąžinti A. Dirsytės palaikus. Rašomi atsiminimai, straipsniai, iškelią A. Dirsytės krikščioniškąsias vertybes. 2000 m. kovo mėnesį 114 lietuvių kankinių buvo įtraukti į sąrašą ir papildė Dvidešimtojo amžiaus martirologiją. Tame sąraše yra ir Adelė Dirsytė. Kalbama apie beatifikacijos bylos galimybes.

Čia yra gera proga nors trumpai prisiminti apie beatifikacijos ir kanonizacijos procedūrą. Svarbiausia yra suprasti, kad nei viena nei kita procedūra asmens nepadaro šventuoju. Tuo Bažnyčia tik pripažįsta ką Dievas jau yra nusprendęs ar atlikęs. Kai kalbama apie tikinčiųjų maldas, kad Dievas tą ar aną paskelbtų šventuoju ar šventąja, ištikrųju kalbama apie maldas Dievui, kad Bažnyčios hierarchijai duotų išminties jau įvykusį faktą oficialiai pripažinti Bažnyčios nustatyta tvarka.

Kanonizacija - tai popiežiaus sprendimas, kuriuo Dievo tarnas, jau beatifikuotas (palaimintas), yra skelbiamas šventuoju, įtraukiamas į šventųjų katalogą - kanoną, kad būtų visos Bažnyčios garbinamas lygiu kitų šventųjų kultu. Šiuo aktu popiežius nusprendžia, kad asmuo tikrai yra amžinoje garbėje pas Dievą ir pristato tikintiesiems kaip sektiną pavyzdį. Kanonizacija skiriasi nuo beatifikacijos, kuri yra tik parengiamasis žingsnis į kanonizaciją.

Pirmaisiais krikščionybės amžiais šventieji buvo pripažįstami visuotiniu žmonių įsitikinimu. Ypač kankiniai, kurių gyvenimą žmonės yra stebėję, buvo liūdininkais jų didvyriškos kankinio mirties, tuojau imta garbinti kaip šventieji. Pasibaigus Bažnyčios persekiojimų laikotarpiui, krikščionių bendruomenėse imta gerbti kita asmenų rūšis - išpažinėjai, kurie buvo nukentėję dėl savo tikėjimo arba pasižymėje jo gynimu. Suklestėjus asketinio gyvenimo formoms, šventaisiais buvo laikomi žymesnieji atsiskyrėliai, asketai, vienuoliai, ypač vienuolinio gyvenimo steigėjai

VI-X amžiuje pagonių tautų krikštijimo laikotarpyje, iškyla nauji šventieji: vyskupai, vienuoliai misijonieriai, konvertitai karaliai, karalienės ir kunigaikštystės vienuolynų steigėjos ir jų viršininkės. Jų gyvenimai buvo apimti legendomis ir stebuklingais įvykiais. Dabar jau neužteko vien žmonių pripažįnimo. Reikėjo dvasinės vyriausybės autoriteto šventuosius skelbiant, kad būtų galima užkirsti kelią įsibrovusiam nekritiškumui, legendariniam elementui šventųjų gyvenime ir veikloje. Todėl šiame laikotarpyje šventųjų kanonizacijai vadovavo vyskupai. Pagrindas šventumui lieka tas pats - asmens šventumo garsas, dėl kurio gerbiamas mirusiojo kapas, šaukiamasi jo uštarimo, patiriama malonių.

Nuo XI amžiaus esamai kanonizacijos procedūrai sustiprinti imta prašyti popiežiaus pritarimo ir leidimo. Nuo XIII amžiaus šventųjų kanonizacija rezervuota jau tik vienam popiežiui, kuris, gavęs prašymą kandidatą skelbti šventuoju, skirdavo tam tikrus legatus, kurie, nuvykę į kandidato mirties vietą, turėdavo apklausinėti liudininkus apie kandidato gyvenimą, mirtį ir stebūklus. Surinkta medžiaga būdavo pristatoma popiežiui, kuris skirdavo kardinolų komisiją jai peržiūrėti ir pateikti popiežiaus sprendimui. Tokia kanonizacijos procedūra buvo panaudota šv. Kazimiero kanonizacijai. Popiežius Urbonas VIII (1623-44) nustatė smulkias taisykles, paskelbtas 1642 m., kurių buvo laikomasi iki 1993 m., kada dabartinis popiežius Jonas Paulius II kanonizacijos procedūroje padarė svarbių pakeitimų.

Pasinaudota literatūra:
The Catholic Times, 2002 m. rugsėjo 28 spalio 4 d.
Lietuvių enciklopedija, X tomas, Lietuvių enciklopedijos leidykla, Boston, 1957.
Aldona Vasiliauskienė, Akmenuotas patrioto kelias, Regnum fondas, Vilnius, 2001.

atnaujinta: 2006-06-05