Įvadinė pastaba: Šis klausimas buvo atydžiai svarstytas ir nuodugniai atsakytas prof. Antano Maceinos ilgame straipsnyje, išspausdintame „Ateities“ žurnale 1949 m. nr. 1. Ateitininkijai ruošiantis paminėti ir atšvęsti savo pirmąjį šimtmetį yra pravartu betarpiškai susipažinti su tada duotu atsakymu. Toliau seka to kertinio straipsnio ištraukos. Kalba nepakeista, bet straipsnis gerokai sutrumpintas.
Romualdas Kriaučiūnas
Antanas Maceina
“Savo kilme ir savo esme ateitininkai yra kovotojai už Dievą. Tai žmonės, kuriems nevistiek, ar pasaulyje bus įsteigta Kristaus ar atikristo karalystė. Tai žmonės kurie aiškiai ir ryžtingai stovi Kristaus pusėje ir eina į visas gyvenimo sritis, josna nešdami Jo dvasią. Todėl jų šūkis ir yra – Visa atnaujinti Kristuje…”
„Ateitininkai virsta Viešpaties garbės šaukliais. Tuo būdu jie kaip tik ir išsiskiria iš visos minios kuri yra pasyvi, kuri pati tik stebi ir klauso, kartais susižavi, bet neveikia ir neperteikia toliau. Tuo tarpu ateitininkai eina visur, kur tik juos Viešpats pašaukia. Jie yra religininkai arba apaštalai tikrąja šio žodžio prasme, nes per Krikštą ir per Sutvirtinimą Viešpats yra pasakęs “Eik su manimi!” Būti ateitininku reiškia būti su Kristumi, nesvyruojant ir nedelsiant. Kristus kviečia visus...“
„Tačiau kaip mes šitą Dievo Karalystę galime praktiškai vykdyti? Kas yra pagrindas, ant kurio šita Karalystė gali būti statoma? Šis būdas ir šis pagrindas yra ne kas kita, kaip paties Kristaus paskelbtas Meilės Dėsnis. Paskutinės Vakarienės metu Kristus pasakė: “Aš Jums duodu naują įstatymą, kad mylėtumėte vienas kitą. Pasaulis iš to pažins, kad esate mano mokiniai, jei turėsite meilės kitas kitam.” Vadinasi meilės vykdymas yra tasai naujumas, kuriuo krikščionybė yra būdinga savo santykiuose su senuoju stabmeldiškuoju pasauliu. Meilės vykdymas yra sykiu Dievo Karalystės vykdymas. Leclerq pastebi, kad “jei meilė būtų įvykdyta žemėje, dangus būtų ne kas kita, kaip šios meilės karalystės išsiskleidimas šioje tikrovėje.” Žemė nėra dangus todėl, kad joje pilna netiesos, skurdo, kančios, nuodėmės; kad joje žmogus žmogui yra ne artimas, bet priešas; kad joje vyrauja ne meilė, bet neapykanta. Vykdydami Dievo Karalystę žemėje, mes kaip tik esamę pašaukti šalinti iš pasaulio visa, kas šiai Karalystei kliudo: šalinti vargą ir skurdą, lengvinti kančias, vengti nuodėmės. Argi Kristus netaip elgėsi? Leclerq pastebi: “Jėzus pasakė: Ateikite pas mane visi, kurie kenčiate... Ar Jis tai pasakė tik tam, kad juos paguostų dangaus viltimi? Ar čia nėra ko nors jau ir žemei? Kam ir Jis gydė ligonius? Kodėl jis jaudinosi dėl savo tautos kančių? Jo stebūklai buvo geradarybės stebūklai.” Kristus perėjo žemę gerą darydamas. Taip turi elgtis ir jo mokiniai. Ir jie turi eiti per gyvenimą, darydami gerą: klystančius mokydami, kenčiančius guosdami, vargstantiems padėdami, nusidėjėlius pakeldami, tarnaudami ligoniams, užtardami skriaudžiamuosius, gindami silpnuosius ir persekiojamuosius. Tikėjimas be darbų yra miręs. Todėl gaivinti tikėjimą darbais, kuriančiais Dievo Karalystę ir yra anoji esminė krikščionies žymė, anasai sakramentinis ženklas krikščionies kaktoje...“
„Šiandien pasaulis meilės darbų yra kuo labiausiai reikalingas. Mes jau turime tomų tomus Bažnyčios istorijos, dogmatikos ir etikos. Mes jau turime įstatymus ir tobuliausią organizaciją. Mes turime giesmių ir apeigų rinkinius iš tolimiausių šimtmečių. Tačiau mums dar vis labai stinga meilės dvasios ir meilės darbų. Kai suserga senutė, nėra kam jos prižiūrėti; kai yra motina su daugeliu vaikų, nėra kam jai pagelbėti. Neretas iš mūsų našlaičių zuja be priežiūros. Neretas ligonis nesulaukia lankytojų. Neretam elgetai atsakomas duonos kasnis. Ir visa tai vyksta tarp krikščionių!...”
„Būti kataliku, tuo labiau būti ateitininku, reiškia ne tik eiti Mišių ir Išpažinties, ne tik kalbėti kasdienines maldas, bet ir gyventi visiškai kitaip, negu aplinkui mus gyvena supagonėjusi minia. Būti ateitininku reiškia giliai suprasti, dar daugiau pajausti ir galiausiai vykdyti Kristaus paskelbtą meilės dėsnį, kurio pasaulis šiandien neturi ir dėl kurio stokos žemė jau baigia virsti pragaru. Ateitininkija yra pašaukta atgaivinti šį meilės dėsnį ir vykdyti meilės darbus. Vieno tik teisingumo mums neužtenka, nes ir kiekvienas padorus stabmeldis yra teisingas. Mūsų gyvenime reikia meilės pareigos; reikia geradarybės ir pasigelbėjimo dvasios; reikia, kad artimo meilė virstu Dievo meilės išraiška, nes kitaip mes būsime melagiai: sakysime, jog mylime Dievą, kurio nematome, o nemylėsime artimo, kurį matome. Meilės kelias yra vienintelis kelias į pagonišką pasaulį. Šiuo keliu ėjo pirmieji krikščionys, šiuo pačiu keliu turime eiti ir mes. Kai naujieji stabmeldžiai apie mus sakys “žiūrėkite, kaip jie myli vienas kitą”, tuomet mes būsime sulaužę naujajį nesidomėjimą mūsų Dievu ir būsime vėl laimėję, kaip laimėjome kovos ir persekiojimų metu...“
„Ateitininkų organizacija yra krikščioniškoji bendruomenė specialiai įsteigta laimėti Dievo Karalystei. Todėl ji ypatingu būdu turi būti pasauliui atvira. Ji ypatingu būdu turi viską iš pasaulio prisiimti ir visur įsiskverbti. Ji negali pasitenkinti gyvendama savą įzoliuotą gyvenimą, nes tokiu atveju ji neįvykdytų savo pašaukimo. Ateitininkui niekas neturi būti svetima išskyrus nuodėmę. Savo narių eilėse ateitininkija turi suimti visas pasaulio vertybes, visas mokslo bei meno šakas, visus visuomeninius ir socialinius sąjūdžius, visas idėjines linkmes bei sroves. Ji turi visa tai persunkti Kristaus dvasia ir parodyti paskui pasauliui, kaip šitos vertybės kinta religijos įtakoje ir kaip jos religingų žmonių yra vykdomos praktiniame gyvenime.
Jeigu tad ligi šiol ateitinkai kartais buvo daugiau ar mažiau nuo pasaulio atsitvėrę, tai ateityje šitas atsitvėrimas turės būti visiškai pergalėtas. Ateitininkas turi būti veržlus krikščionis, kuris eina visur, kur tik reikalinga paguodos, pagalbos ar patarnavimo; kur reikalinga pamokymo ar patarimo; kur reikalinga įspėjimo ar papeikimo. Kaip anais senaisiais helenistiniais laikais pirmieji krikščionys pašventė pasaulį nauja tiesa ir senovinei kultūrai davė naują prasmę, taip lygiai ir šiandien šiais naujosios stabmeldybės laikais ateitininkai turi amžinąją Tiesą ir amžinąją Meilę įdiegti į mūsiškės kultūros pavidalus... Mes turime tarti pasauliui krikščioniškąjį žodį, kuris virstų naujosios kultūros turiniu. Mes turime sukurti naują vienybę tarp Krikščionybės ir moderninio gyvenimo, kaip Bažnyčios Tėvai ją sukūrė tarp tos pačios Krikščionybės ir senovinio pasaulio. Mes turime suvesti persiskyrusius Dievą ir žmogų naujojo krikščionies asmenybėje. Štai pagrindinis ir pats svarbiausias ateitininkų uždavinys. Ir šiam uždaviniui atlikti ateitininkai turi būti nepaprastai atviri ir naujajam pasauliui ir naujajam žmogui...“
„Dėlto galima suprasti, kodėl aukščiau ir buvo sakoma, kad ateitininkas nėra paprastas tikintysis arba vadinamas kasdieninis tikintysis. Ateitininkas yra sąmoningas ir veiklus katalikas: sąmoningas savo tikėjime ir veiklus savo krikščioniškosios meilės darbuose. Ateitininkų Federacija nėra paprasta organizacija šalia daugybės kitų. Į ją ateina žmonės, vedami ne kurio nors intereso, bet gyvosios religinės dvasios, kad čia sustiprėtų, pasiruoštų ir pradėetų vykdyti didžiuosius savo apaštalavimo uždavinius. Minėtasis kardinolas Suhard sako: “Reikia pabrėžti, nors tai atrodo ir keista, kad Kristus reikalauja pagalbos iš savo narių... Jis reikalauja pagalbos atbaigti atpirkimo darbui! Ateitininkija kaip tik pasiūlo Kristui savo pagalbą. Mes norime visų pirmą savoje Tautoje, o per ją ir visame pasaulyje atbaigti Kristaus žygį, kuris prasidėjo Betliejuje, ėjo per Kalvarijos kalną ir šiandien plinta visoje žmonijoje. Šiame žygyje dalyvauti mes turime ir kiekvienas skyrium ir visas sąjūdis kartu. Apaštalavimo darbas yra uždėtas mums ne tik individualiai, bet ir bendruomeniškai. Šiame visuotinės stabmeldybės potvynyje ateitininkija turi išlikti ne tik nepaliesta, bet galinga šį potvynį užtvenkti ir jo bangas nustumti atgal, pirmoje pasaulio istorijos scenoje pastatydama Kristaus Šviesą.“